Beno Vincevičiaus blog'as

“What saves a man is to take a step. Then another step. It always the same step, but you have to take it.” Antoine de Saint-Exupery.

Gerą vakarą ! Ilgai vaikščiojęs, važinėjęs ir klajojęs, nusprendžiau sugrįžti prie šio mielo blogo ir pasidalinti keliomis mintimis. Pažadu nevarginti, gal tik truputi panervuoti, o gal išsakyti tai ką patys mąstote. Nežinau.

Pradėjau šį įrašą mano mėgstamiausios knygos autoriaus citata su intencija ir tuo pačiu paskatinimu, padaryti tą žingsnį. Nesvarbu ar tai būtų senos svajonės pradėjimas siekti, ar tingumas pakelti užpakalį ir nueiti į sporto salę ar idiotiškas mano ar kito draugo pasiūlymas padaryti ką nors kvailo. Kodėl nepabandžius ? Kodėl nepadėjus to žingsnio ir nepasakius TAIP ? Jeigu gyvenimas pasiūlo ir pakiša prieš akis žmogų ar mintį, kodėl jos neįgyvendinti? ‘Yes man’ – komedija su Jim Carrey, nors ir holivudiškas produktas, bet vertas dėmesio. Tikriausia visi esat matę šį filmą ir ne vieną kartą (kiek pamenu, jį net lietuvoj per televiziją rodė, man dar gyvenant tenai), bet ar kada nors pagalvojote apie įdėja už visų pošlų juokelių ? Gal bandėte gyventi, tuo principu ? Norėčiau išgirsti ! Vienas mano draugas, plius minus laikosi šitos idėjos ir kiek girdėjau pasakojimu tik keleta kartų pasigailėjo pasakęs ‘taip’. Bet juk geriau gailėtis tai ką padarei, negu gailėtis jog to nedarei, nors norėjai? Pats bandau sakyti daugumai pasiūlymų taip, jeigu niera kitų planų ir žiūrėt kas išeis. Vakar buvau tinginys, norėjau sedėt namie pas mane užsuko ponas draugas ir pasiūlė lėkt į šokių pamokas. Pamąsčiau, ir sutikau – reikia atsikratyt tinginiuko. Vėliau vakaras išsirutuliojo iki gyvo džiazo pasirodymo klausymo ir didelio ‘house party’ su linksmais žmonėm aplinkum, gerom emocijom ir .. na patys žinot.

Ir čia tik pats šviežiausias pavyzdys. Buvo ir daugiau. O gailėtis, kolkas nieko nesigailiu. Ir manau, jog gailėstys yra gan nereikalingas jausmas. Vakar – praeitis, kuri jau nebeegzistuoja. Rytoj yra ateitis, kuri taip pat dar neegzistuoja. O šiandien yra tai kas vyksta, tai ko mum reikia!

Yra daugiau nereikalingų jausmų, netik gailestis. Nereikalingi – negatyvūs, atnešantis blogas emocijas. O blogų emocijų niekam nereikia. Nei man, nei tau. Iš jų nieko, jos bevertės. Ir šypsotis nepadeda. Tuo tarpu priverst žmogų nuoširdžiai nusišypsot nereikia tiek daug. Tokie paprasti žodžiai ar frazės kaip ‘ačiū’, ‘laba diena !’, ‘viso gero!’ nereikalauja nieko, kad išskristų iš jūsų burnos, tačiau efektas, kurį jie gali padaryti yra milžiniškas. Turi gerą draugą ? Kodėl jam nepasakius, koks jis tau svarbus? Už ką tu jį gerbi, saugai? Kuom jis tau patinka? Arba jeigu jauti, nusivylimą arba blogą nuotaiką ore, kodėl nepaklausius ‘tu atrodai sunerimęs, ar viskas gerai?’. Atrodo paprasta. Atrodo tai žino kiekvienas. Bet kada gi paskutinį kartą tai padarei ?

Na ne, bet juk tai kažkaip keista. Tai gal nepriimta visuomėje, ypač lietuvoje, nes visi užsipisę savom problemom ir niekam neįdomios svetimos. Norėčiau pridurti; vaikinų bendravimo fenomenas yra visai įdomus reiškinys. Jeigu bandai būt truputi atviresnis ir pagalbėt apie rimtesnius dalykus, dažnai susilauki nemalonios tylos. Žmonės nelinkę apie tai šnekėti. Bet išsišnekėjus, juk lengviau.

Aš, toks koks esu. Be makiažo - Amsterdamas. Kelionė įvykus visišku ekspromptu (kodėl ne?).

P.S. atsiprašau, kad nusikeikiau. Dabar man lengviau. Neišsišnekėjau, bet bent jau parašiau Ramių minčių.

Skirtumai tarp žmonių. Sakyčiau labai sunkiai gvildenama tema, būtent tuo metu, kai rašiau apie tautų skirtumus, manyje buvo gan nemažas kiekis pykčio arba nepasitenkinimo. Dabar tai jau praėjo – supratau, jog kiekvienas žmogus pats ir tik pats pasirenka kokiu jam būti. Ir kaip ten bebūtų jo/jos pasirinkimą reikia gerbti. Patarlė sako: visokių durnių yra, visokių ir reikia. Nevisada, bet juk tai padaro pasaulį idomesne vieta gyventi. Trumpa kelionių patirtis leido sutikti įvairiausiu žmonių, daugelio vardu taip ir nepaklausiau. Buvo tokių, kurių vardus žinau, tačiau jų neminėsiu. Jokių mokslinių tyrimų nedarysiu, neskirstysiu žmonių į pasiturinčius, gyvenančius normaliai, pataupančius pinigus, kvailus ir protingus, išsilavinusius ir nevisai, geraširdžius ir stuobrius… Šis sąrašiukas vargiai baigtųsi. Tačiau su kiekviena diena supratimas, jog būti savimi tokiu, koks esi ir to svarba vis auga. Džiaugiuosi. Kartais būna, jog kažkas savyje nepatinka – galima tai pakeisti, būna, kad kitiem tavyje kažkas nepatinka – pamąstyk. Pamąstyk, ar būdamas tokiu, kokiu kiti nori tave matyti, būsi tu. Ir ar būdamas kažkuo kitu, būsi laimingas. O vėliau, apie savo vertybes. Kas tave padaro unikaliu, nes kiekvienas žmogus yra unikali asmenybė.

Sakai vėl daug mąstymo? Kodėl gi ne, tai nieko nekainuoja, tik užėma laiko. Laikas – pinigai ? O gal laikas – nugyventos akimirkos? Tuomet pinigai = gyvenimas su jo akimirkom ? Nebetaip jau ir gražiai čia viskas išsirutuliojo…

P.S. Paryžius, kaip visada – nepakartojamas. Įsimylėjau, jį antrą kartą.

Labas vakaras. Pradedu rašyti, laikrodis rodo 19:26, reiškia lietuvoje 21:26 – tingiu keisti laiką, visgi neilgam aš čia. Gyvenu gerai, ačiū.

Jau keleta dienų mąstau ir kalbu apie skirtumus. Jų daug, tačiau pagrindiniai, kurie patraukė mano dėmesį yra – žmonių gyvenimo būdas, tradicijos ir kiti kultūriniai aspektai, atsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą. Pirmąją temą labai įtakojo mano parvykimas į Lietuvą. Antroji – tai skirtumas tarp žmonių (kurie turi pinigų, kurie nelabai, kurie apie pinigus negalvoja ir t.t.), šį susimąstymą paskatino nelabai malonus susitikimas su T.S., bet dabar mąstau, gal ir gerai – tai privertė pamąstyti ir padaryti savas išvadas.

Taigi, tautos, valstybės ir jų gyventojai – blemba. Aišku, jog kalbėsiu ir bandysiu lyginti Lietuva su Anglija. Įspūdžiai pirmosiomis dienomis, buvo neką geresni, nei parvažiavus tėvynėn vasaros gale. Vis tos pačios temos – krizė ir pinigai, bedarbystė, alchoholizmas. Šįsyk, matyt, daugiau pilkų spalvų pridėjo baltai švari ir purvinai tirpstanti žiema, kartu su savuoju sniegu. Balta nėra pilka ir pilka nėra balta, bet taip jau išeina. Teko apsilankyti keliuose viešose vietose: parduotuvėję, kavinėje, restorane ir kitur, kur vyksta klientų aptarnavimas. Liūdnas vaizdas – man grįžus, visam pozityviam, su šypsena veide, priėjus prie kasos parduotuvėje ir pasakius ‘Laba diena !’, pakeliamos pavargusios akys, su žvilgsniu, sakančiu jog nei Laba, nei diena. Regis bėk prie kiekvieno ir kalbint, nes pirmas vargu ar būsi užkalbintas – vyksta minimalus kontaktas, tik skaičiai kasos aparatuose ir žmonių srautas eilėse, laukiančiose būti aptarnautoms. Kavinėse vaizdas kiek geresnis (gal dėl to, jog galima gauti arbatpinigių), tačiau daugeliu atveju, nepamačiau jokio užsidegimo. Šiuo momentu, galima būtų paklausti, o iš kur užsidegimas kai dirbi kaip šuo, moka labai mažai ir esi pavargęs. Į šį klausima galiu tik atsakyti: “Matyt, toje vietoje ir tuo laiku, yra ir buvo taip palanku” (net rimuojasi :O ). Tada seks klausimas ‘kaip palanku’ ? Ir aš atsakysiu, jog kiekvienas žmogus daro tai kas jam yra palanku, tai ką jis daugiau ar mažiau nori daryti, o jeigu nenori to daryti ir vis tai daro – įprotis. O jeigu įpročio nekeičia, vadinasi taip palanku. Vėl sugrįžtu prie pirmojo savo blogo įrašo ir primenu, jog kiek prašysi iš gyvenimo – tiek ir gausi (ir beje, labai tuo tikiu).

‘Pasaulio tragedija yra ne ta, jog kažkam nepavyko pasiekti savo užsibrėžtų tiklsų. Pasaulio tragedija yra ta, jog kažkas tų tiklsų net neturėjo.’

(Nežinau, koks protingas dėdė tai parašė, bet kažkadą skaičiau knygą, kuri vadinasi “Skrajokime su ereliais” (ačiū Ieva) ir labai jau įstrigo šis pasakymas.)

Anglija. Hehe, prisiminiau Justo pasakojimus ir apie vieną iš trejų lietuvių kurię nėra ten buvę. Na aš buvau ir dar būsiu. Truputi. Nuotaikos aplink mane toje šalyje daug šviesesnės. Gal dėl to, kad esu studentas, neturiu teliko ir dirbų visai mielą darbą. Nematau blogo ir tik gerą ? Na – man tai palanku ! Bet, kai pamąstau apie savo pirmuosius įspūdžius UK, tada užplūsta dviprasmės mintys. Pirmoji nuomonė, po pirmojo pusmečio buvo ‘UK – thanks for nothing and sorry for everything country’. Dar ir dabar kartais išlieka, tas piktumas ant jų dirbtinos šypsenos ir priverstinio mandagumo. Bet, žinot, kartais gerai. Dažnai gerai, kai gauni tokį ‘pozityvų’ arba matai tokį ‘pozityvų’ kontaktą – būna, kad nuotaika pakelia, arba taip susipažįsti su naujais žmonėm. Bet čia tada iškyla antra problema. Mano pastebėjimais, tapti geru ir artimu draugu su anglu yra gan sunku, nes jie kažkaip žiūri ‘kreivai’, labai nepatikliai, nėra nuoširdūs (mano asmeninė patirtis).

Reziume, visos tos rašliavos, pastebėjau, jog didelę įtaką žmonių elgesiui daro media (gan geras angliškas žodis ne?) – spauda, televizija, radijas. Anglijoje, prisipažinsiu, televizoriaus neturiu, bet turėjau (metus). Kiek žiūrėdavau, naujienas ir kitas programas, niekad neužkliuvo už akies visuomenės kalimas į galvas, jog yra blogai. Ėjo kalbos apie krizę apie pinigus, bet, na gal ne tokiu mąstu, kaip čia lietuvoje. Pačios populiariausios laidos – bėdų turgus, kriminalai, ir dar kitokios nesamonės, kurių pavadinimų net nežinau, kurie bando surasti teisybe lietuvoje, daro tyrimus, ir vis pasakoja, kaip seimas sukčiauja, kokiu mąstu lietuva yra korumptuota ir taip toliau. Taigi vaizdas nekoks, o žmonės tai mato ir girdi kievieną dieną, taip ir susiformuoja mąstymas (tikriausia).

Pas Augustą ir Katją puslapyje (www.followtheroad.com), radau nuorodą į filmą freedom movie  2. Pažiūrėjau tik pirmas dalis jo, bet gan patiko mintis – ‘Free your mind’ – throw the TV away. Na, man tai negresia, bet gal, kas pabandykit ?

Ooo, jau word countas šaukia man, jog darausi nuobodus, taigi pratęsiu savo mintis apie žmones ir pinigus ir skirtimus ir visą kitą brudą, vėliau kada

Dabar laikykites.

P.S. Gyvenimas yra gražus.

Sveiki visi, dideli ir mylimi, o gal ir nelabai, bet tikėkit tuo ir toliau

Dedikuosiu pirmąsias savo eilutes ponui ponaičiui Šarūnui Dignaičiui, kurio blogą vis skaičiau, ir sumąsčiau, kad facebooko notai labai jau atsibodo, nėra jie patrauklus akiai, ir labai jau giliai nukišti. Taigi, ačiū, Šari, už šį puslapiuką.

O dabar, vakare, kai jau lagaminai sukrauti, namai dar nesutvarkyti ir aš rašliavoju. Minčių mišrainė galvoje: nuo kelionės rytoj Lietuvos link, iki kelionės aplink pasaulį.. Apie tai ir temąstau paskutinėmis dienomis, apie didžiąją savo gyvenimo kelione, kur, kada, kaip, nemąstau kodėl, nes atsakymas labai labai aiškus – širdis taip sako.

“- Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.” – Antuanas De Sent Egziuperi, Mažasis Princas.

Mano nuomone, daryti tai, ką širdis liepia – reiškia būti laimingam. Laimė ir  jausmai, sukylantis, kai esi laimingas, yra visiškai individualus dalykas. Kažkada su draugu Jotvilu šnekėjom apie tai kas yra laimė, ir jis manęs paklausė, kas man yra laimė ir kaip aš ją jaučiu. Kiek pagalvojęs, nedvejodamas pasakiau, jog aš esu laimingas keliaudamas. Tada prisiminiau tą vakarą, kai aš su draugu tranzavau į Vilnių – buvo vasara, sedėjau ant bordiuro prie stotelės už Jakų žiedo, kur visi tranzuoja. Leidosi saulė, tokia didelė didelė, oranžinės spalvos, kuri labai švelniai šildė veidą, atsuktą tiesiai į ją. Mašinos važiavo viena po kitos, tik tuo momentu aš jų nestabdžiau – mėgavausi akimirka. Pralekenčių mašinų garsas, asfalto kvapas, šiltas vakarinis vėjelis, saulė – visa tai hipnotizavo mane, jaučiausi visiškai laisvas ir nepriklausomas. Žinojau, jog kai sustos mašina, ji mane nuveš ten, kur paprašysiu, jeigu ne pirma ar antra tai kažkuri, bet vistiek nuveš. Ta vakarą buvau begalo laimingas, degiau iš vidaus, šypsojausi ir negalėjau sustoti. Ogi tiek nedaug reikėjo !?

Tačiau, žmonės yra įstatyti į socialinius rėmus, teises, įpročius ir eglseną, kuri priimta kitiem. Žmogus turi elgtis taip, kaip yra iš jo tikimasi. NEE ! O kaip svajonės ?

“-Ne tau, Martynai, mėlynas dangus.”

NE ! NE ! NE !

Tai ne man, ir meldžiu, ne jum. Kodėl šiais laikais, žmonės bijo siekti savo svajų ? Ištrūkti, išsivaduoti ir gyventi laimingam.

O kas laimė yra jum ? Pamąstykit savyje, ir pagalvokit, kaip judate link savo svajonės išsipyldimo ?

P.S. Benas kepė kepė pirmą blyną ir truputi liko supykęs ant neteisybės (kaip galima pykti ant neteisybės ? galima).. Einu sutvarkyti namą, ir nebūti kiaulė, kaip mano kaimynai, kurie išvažiavo palikę jį betvarkėje.

Ramių jum minčių !

P.S.S. don’t let your dreams be [just] dreams - http://www.youtube.com/watch?v=7ePIeUQ4BSU